... taip rodos toli iš vaikystės atklysdavo vizija – mistinis stebuklingų knygų pasaulis. Man visuomet atrodė, kad žmonės rašantys knygas yra patys didžiausi burtininkai. Juk ar ne galios pavyzdys, kad tu “išjungi” niūrią įprastą žmogaus kasdienybę ir nukeli jį į bet kurį pasaulio tašką, į bet kurį laikmetį, į nepaprastos istorijos verpetus. Man net pačiai paėmus knygą į rankas atrodo, kad išgyvenu tūkstančius gyvenimų, bendrauju su daugybe įdomių žmonių. Aš visada troškau tą stebuklą sukurti pati ir iš tiesų patirti ką reiškia bendrauti su Tavim skaitytojau, per savo knygų herojus, papasakot Tau istoriją, kuri atgyja tik tada kai Tu ją pažadini ... 

iš didelio noro rašyti ir suvokimo, kad tai man taip patinka daryti, gimė pirmasis mano kūrinys – romanas-trilogija “Užkonservuota rytdiena”. Žinoma, jeigu ne pats artimiausias žmogus mano vyras, greičiausiai nebūčiau atradus drąsos svajonę versti realybe. Kadangi mums abiems buvo tokia svarbi šita knyga ir jos atsiradimas, aš nepabijojau pristatymui “paaukoti” savo vestuvių dienos. Tai buvo šaltokas ir labai vėjuotas vasario 14 -tosios rytas. Mes laimingi iki svaigulio, susituokę atskubėjom į Vilniausi rotušės aikštę. Ir per pusvalandį atšiauri vėjų perpučiama aikštė tarsi tapo jaukiu kambariu, panašiu į tą kuriame rašiau ... Raudonas kilimas, patogus fotelis, staliukas su raudona staltiese ir rožėmis, putojantis vynas “Romeo”, na ir aišku širdutės-balionai – juk Valentino diena. Neabejoju, kad visai nesunku patikėti, jog tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Ir tuo džiaugsmu magėjo pasidalinti su visais kurių širdyse irgi karaliauja visagalė meilė.

Kiekvienas rotušės aikšte ėjęs žmogus turintis savo mylimojo ar mylimosios nuotrauką galėjo gauti dovanų mano romaną su asmeniniu palinkėjimu meilės dienos proga. Beje visus palinkėjimus ir autografus rašau tik raudonu rašalu. Taip rašau ir knygas. Juk knygos rašymas atima tiek energijos – tarsi tikrai rašyčiau savo pačios krauju. Tą dieną įsimylėjėlių su nuotraukomis susirinko kone šimtas. Per tas kelias valanadas sutikau daug nuostabių, nuoširdžių žmonių, kurių akyse išskaičiau netikėtai užklupusią gerą nuotaiką ir džiaugsmą. Man pavyko – pasidalinau savo laime su jais visais. 

Šiame puslapyje laikas nuo laiko rasite naujienų iš mano kūrybos, informacijos apie mano planuojamus susitikimus su skaitytojais, naujų kūrinių pristatymus. Taip pat aš labai lauksiu Jūsų visų atsako – visuomet man galite parašyti elektroniniu paštu igne@igne.lt. Iki pasimatymo ar susirašymo.

Su meile, Ignė
 
 
 
 
 
 
... Nieko nematydamas, praslenka pro savo mašiną; jam dabar jos nereikia – nieko nereikia. Eina senu centro grindiniu ir nemato namų, kurių languose gęsta jaukios geltonos šviesos, kur žmonės suvalgę savo vakarienę eina gulti, kalba su vaikais, glosto mylimiesiems nugaras, žiūri filmus apie meilę ir nejaučia, koks šaltis slūkso anapus langų. Dangus lėtai į prieblandą gurina sniegutį, kaip ta dangiška mana lėtai krinta ant Algio juodų plaukų, o jis eina nerasdamas žodžių sau pačiam paaiškinti šitą skausmą ir šitą netektį. Eina norėdamas sutramdyti tą baisų žvėrį, kuris jame šiąnakt pabudo, iš visų jėgų bėga į tamsą, ieškodamas nors kruopelytės šviesos. Bejėgis ir kartu jaučiantis savyje tokį šėlsmą, kuris, rodos, pasaulį galėtų apversti, sunaikinti. Tamsa jau beveik aklina, tik balti sniego gurvuolėliai spindi nuo labai retų lempų. Pailso. Verksmas veržėsi iš krūtinės tarsi begalinė jūros banga. Jis atsiremia į seną, mūrinę, apkerpėjusią sieną ir pasiduoda. Iš pradžių akys dar sausos ir įžiūri tamsoje bažnyčios kontūrus, bet paskui prie gerklinio riksmo prisideda ašaros. Jis susmunka ant laiptų ir verkia, galvą priglaudęs prie sulenktų kelių. Rauda taip, kaip nebuvo raudojęs nuo vaikystės. Nuo ašarų darosi ramiau. Atsakymų dar nėra, bet žinojimas, kad jie ateis, nuramina paklaikusią sielą ...